Kalnų (MTB)

Elektriniai kalnų (MTB) dviračiai - pirmas važiavimas dažnai būna kiek keistas. Ypač jei prieš tai važinėjai kažkuo lengvesniu. Atrodo sunkesnis, mažiau „ridenasi“, reikia daugiau pastangų, net kai kelias lygus. Ir tuo momentu gali pasirodyti, kad kažkas ne taip. Kad gal čia tiesiog ne tau. Bet tas jausmas ilgai neužsibūna, nes vos tik kelias pasikeičia, pradedi matyti viską kitaip.

Kai atsiranda nelygumai, tas pats dviratis pradeda atrodyti visai kitaip. Ne todėl, kad staiga tampa lengva, o todėl, kad nereikia tiek prisitaikyti. Gali važiuoti per tai, per ką anksčiau stabdytum ar net nuliptum. Kartais net nepastebi, kaip pravažiuoji vietą, kuri anksčiau atrodė „per bloga“. Ir tada atsiranda tas momentas, kai nustoji vertinti kelią prieš važiuodamas juo.

Miestuose tai irgi jaučiasi, tik mažiau akivaizdžiai. Bordiūrai, nelygios plytelės, duobės – visa tai niekur nedingsta, bet reakcija į tai pasikeičia. Nebėra to nuolatinio „atsargiai čia“, „gal geriau apvažiuoti“. Kartais tiesiog važiuoji tiesiai. Ir tas paprastas dalykas – mažiau galvojimo – pradeda kartotis dažniau nei tikėjaisi.

Įdomu, kad pradedi mažiau planuoti maršrutą. Ne taip, kad visai neplanuoji, bet ne taip detaliai. Nebereikia žinoti kiekvienos dangos, kiekvieno posūkio. Jei kelias pasirodo blogesnis – nieko tokio. Jei geresnis – tuo geriau. Atsiranda tam tikras „nesvarbu, pabandysiu“ požiūris, kurio anksčiau gal net nebūtų buvę.

Konstrukcija čia daro savo, bet apie ją galvoji mažiausiai. Amortizacija, padangos – visa tai veikia, bet ne kaip kažkas, ką nuolat pastebi. Labiau kaip fonas. Jei viskas gerai – net nepastebi. Jei jo nebūtų – tada suprastum. Ir tas skirtumas dažniausiai pasijunta tik palyginus, ne važiuojant pirmą kartą.

Važiavimas pats savaime tampa šiek tiek kitoks. Ne vien tik mynimas. Reikia daugiau reaguoti, daugiau prisitaikyti. Kartais net nepastebi, kaip keiti kūno padėtį, kaip „žaidi“ su balansu. Tai vyksta savaime. Ir dėl to važiavimas nėra toks monotoniškas, net jei važiuoji panašų maršrutą.

Su laiku keičiasi ir santykis su greičiu. Iš pradžių gali erzinti, kad važiuoji lėčiau. Atrodo, kad galėtum greičiau, jei tik dviratis būtų kitoks. Bet po kurio laiko tas jausmas nuslopsta. Ne dėl to, kad greitis nebesvarbus, o dėl to, kad atsiranda kitų dalykų. Kelių pasirinkimas, pats procesas, net smulkūs momentai pradeda užimti daugiau vietos nei skaičiai.

Kartais net pagauni save važiuojant be aiškios krypties. Ne todėl, kad neturi kur važiuoti, o todėl, kad nori pabandyti kitą kelią. Gal jis blogesnis, gal geresnis – nelabai svarbu. Ir tas „nelabai svarbu“ yra kažkas, kas atsiranda tik su laiku.

Žinoma, yra ir kita pusė. Ant lygaus kelio MTB nėra pats patogiausias. Ilgesniuose asfaltuotuose ruožuose pradedi jausti svorį, pasipriešinimą, viskas vyksta lėčiau. Ir tas jausmas neišnyksta. Kartais net norisi, kad būtų kitaip. Ypač kai kelias ilgas ir niekas nesikeičia.

Bet tada pradedi galvoti, kiek tokių ruožų iš tikrųjų yra. Ir kiek dažnai važiuoji tik idealiu asfaltu. Dažniausiai atsakymas būna – ne taip dažnai. Ir tada tas minusas pradeda atrodyti mažesnis nei pradžioje.

Dar vienas dalykas – nuovargis. Jis kitoks. Ne tik nuo mynimo, bet ir nuo nuolatinio judėjimo, reakcijos. Kartais pavargsti greičiau, bet tuo pačiu važiavimas neatrodo toks „ilgas“. Nes visą laiką kažkas vyksta, nėra to vienodo tempo, kuris kartais labiausiai vargina.

Ir dar vienas momentas, kuris atsiranda ne iš karto. Važiavimas pradeda veikti kaip atsitraukimas. Ne specialiai, ne planuotai. Tiesiog važiuoji ir kažkaip mažiau galvoji apie kitus dalykus. Ne dėl to, kad stengiesi, o dėl to, kad reikia dėmesio tam, kas vyksta po ratais. Ir tas dėmesys kažkaip „išvalo“ galvą, net jei pats to nesieki.

Kartais dėl to net pats važiavimas tampa priežastimi išvažiuoti. Ne tik būdu kažkur nuvykti. Net jei važiuoji ne toli, ne ilgai. Tiesiog pats procesas tampa pakankamai įdomus. Ir tada supranti, kad čia jau ne tik apie dviratį.

Galų gale MTB nėra apie tai, kad važiuotum sunkiau. Nors iš pradžių taip gali pasirodyti. Labiau apie tai, kad gali važiuoti ten, kur anksčiau net nesvarstytum. Kad kelias nebeatrodo kaip kliūtis. Ir tas pokytis nėra didelis vienu momentu, bet jis kaupiasi.

Ir kai tai pradedi jausti, grįžti prie labai riboto važiavimo darosi keista. Ne todėl, kad nebegali, o todėl, kad nebenori taip riboti savęs.