Kontaktai
Telefonas:
+370 627 02020
El.paštas:
sarunas@dviraciaiinternetu.lt
Darbo valandos:
I-VII 10:00 – 20:00
Rezultatų: 1
Plento dviračiai skirti važiuoti asfaltuota danga. Šie dviračiai turi pavaras pritaikytas važiuoti dideliu greičiu. Jie taip pat turi agresyvesnę sėdėseną, vairuotojo svoris pasislenka į priekį, o vairas yra žemiau balno.
Plentiniai dviračiai sukurti siekiant greitumo ir efektyvumo, jų rėmai pagaminti iš tokių medžiagų kaip aliuminis, anglies pluoštas arba plienas. Lengvesnis plento dviračių svoris ir standesnė konstrukcija leidžia greičiau įsibėgėti ir lengviau manevruoti.
Šie dviračiai dažniausiai naudojami varžyboms, sportui ir ilgiems atstumams. Jie sukurti taip, kad būtų efektyvūs ir užtikrintų optimalų galios perdavimą nuo vairuotojo kojų iki plento, todėl puikiai tinka įveikti ilgus atstumus, bet tik asfaltuotais keliais.
Plento dviračiai yra skirti greitam ir efektyviam važiavimui asfaltuota danga, todėl jie yra populiarūs tarp dviratininkų entuziastų ir sportininkų.
Plento dviračiai dažniausiai apibūdinami gana paprastai – lengvi, greiti, skirti asfaltui. Iš šono viskas atrodo labai aišku, net per daug aišku, tarsi čia nebūtų daug vietos interpretacijai. Bet kai su juo išvažiuoji pirmą kartą, tas paprastumas kažkur dingsta. Ne todėl, kad viskas sudėtinga, o todėl, kad pojūtis nėra toks, kokio tikiesi. Gal net sunku iš karto suprasti, kas tiksliai ne taip – tiesiog kitaip. Ir tas „kitaip“ iš pradžių šiek tiek stabdo, kol pradedi priprasti.
Sėdėsena čia viena pirmųjų vietų, kurią pastebi. Kūnas labiau palinkęs į priekį, rankos žemiau, visa laikysena aktyvesnė nei įprastai. Jei prieš tai važinėjai dviračiu, kuriame sėdi tiesiai, šitas pokytis jaučiasi gana stipriai. Iš pradžių net gali atrodyti, kad taip važiuoti nebus patogu ilgiau nei kelias minutes. Bet vos tik pradedi judėti, atsiranda kitas dalykas, kuris šitą mintį šiek tiek pakeičia. Dviratis reaguoja greitai, labai tiesiogiai, be jokio „vėlavimo“. Paspaudi – važiuoji, paleidi – iš karto jauti skirtumą, ir tas ryšys pradeda veikti greičiau nei spėji prie jo priprasti.
Bet tuo pačiu čia nėra daug vietos klaidoms. Jei kelias nelygus, tai jauti. Jei sėdi ne taip, tai irgi jauti. Jei pradedi pavargti, tai pasidaro akivaizdu gana greitai. Plento dviratis nelabai bando kažką „paslėpti“. Ir dėl to važiuojant atsiranda daugiau dėmesio, net jei pats judėjimas atrodo lengvas. Kartais net pagauni save labiau susikoncentravusį nei planavai.
Su laiku pradedi kitaip jausti ir patį kelią. Net lygus asfaltas nebėra toks „vienodas“, kaip atrodė anksčiau. Atsiranda skirtumų, kurių prieš tai nepastebėdavai. Gal ne visada gali juos tiksliai įvardyti, bet jauti, kad kažkas keičiasi. Važiavimas tampa šiek tiek tikslesnis, nors realiai darai tą patį – mini pedalus ir judi į priekį.
Po kurio laiko atsiranda ritmas. Bet jis neatsiranda iš karto ir tikrai ne per pirmą važiavimą. Iš pradžių dažniau būna bandymas „važiuoti greičiau“, gal net šiek tiek per stipriai. Tada pavargsti, tada vėl bandai. Bet vėliau tas noras spausti mažėja. Atsiranda tolygumas. Ir tas tolygumas pradeda veikti labiau nei pats greitis – važiuoti pasidaro lengviau, net jei iš šono tai neatrodo kaip didelis pokytis.
Dar vienas dalykas, kuris pasikeičia, yra atstumo pojūtis. Ne taip, kad viskas tampa lengva, bet kažkaip nebeatrodo taip „toli“. Maršrutai, kurie anksčiau atrodė ilgi, pradeda atrodyti įveikiami. Gal ne kasdien, gal ne visada, bet tas pojūtis atsiranda. Ir čia ne apie fizinę jėgą – labiau apie tai, kad pats judėjimas tampa pastovesnis, mažiau išsibarstęs.
Bet tuo pačiu labai greitai supranti, kad tai nėra dviratis viskam. Jei kelias prastas, jei atsiranda žvyras ar nelygumai, visas tas lengvumas dingsta. Ir dingsta gana greitai. Tada pradedi jausti kiekvieną detalę, kuri anksčiau gal ir nebūtų svarbi. Ir tada aiškiai supranti, kad šitas dviratis nėra apie universalumą – jis apie labai konkrečias sąlygas.
Dar vienas įdomus momentas atsiranda su greičiu. Iš pradžių atrodo, kad tai yra esmė – važiuoti kuo greičiau, išspausti daugiau. Bet ilgainiui tas tikslas šiek tiek pasislenka. Greitis niekur nedingsta, bet tampa mažiau svarbus kaip tikslas. Svarbiau tampa tai, kaip važiuoji – ar išlaikai ritmą, ar judi tolygiai, ar nesustoji per dažnai.
Kartais net pagauni save važiuojant be aiškaus plano. Ne dėl to, kad reikia kažkur nuvykti, o dėl to, kad pats važiavimas tampa priežastimi. Tai nėra visada, bet tokie momentai atsiranda. Ir tada dviratis tampa ne tik priemonė, o kažkas daugiau, net jei to iš pradžių visai neplanavai.
Yra dar viena detalė, kuri išryškėja laikui bėgant – dėmesys. Važiuojant jis natūraliai susiaurėja. Ne todėl, kad privalai susikoncentruoti, o todėl, kad pats procesas to reikalauja. Greitis, kelias, judėjimas – viskas vyksta kartu. Ir kažkuriuo momentu supranti, kad galvoji mažiau nei įprastai, net jei fiziškai darai daugiau.
Galų gale plento dviračiai nėra patys patogiausi, nėra patys paprasčiausi, ir tikrai nėra tinkami visoms situacijoms. Bet kai prie jų pripranti, atsiranda tas pojūtis, kuris nėra labai lengvai paaiškinamas. Ir dažniausiai jis neturi labai daug bendro su tuo, kaip jie aprašomi pradžioje – greitis čia tik dalis viso vaizdo.